Kartais,būdama labai toli - aš pasiilgstu aliejinių dažų kvapo, kurio nebelieka, kai nueini į kitą gatvės pusę.
Ir visų tų vaikiškų skirtumų laikantis už mažojo rankos pirštelio.
O žiūrint į žmones visada norisi žiūrėti akimis į vidų.Lauki kada užstotų nuo vėjo,užsimerkus jauti tą artumą,kai nebelieka trukdymo eiti tiesiomis linijomis už akių.
Nes žodžiai dabar nevaržo. Jie tik dedasi trimis sluoksniais vienas ant kito.
Ir visgi.Kiek daug šiandien rudens,pastebėjai?
Nes dabar geriausias mūsų laikas, ilgi vakarai priklausantys mums. Ir gelsvas oras pilnas galimybių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą