stiklinėm briaunom į niekur.

-Kokios spalvos meilė?

-Raudonos?

-Ne,meilė pati viskam suteikia spalvas.

Ateina naktis.Šypsodamasi

Prieš maždaug vienuolika mėnesių, gyveno su lėtais ritmais, kuriais laikas slysta už langų. Nei kvėpuojant, nei blaškantis. Tik tyliai sėdi šalia atdarų langų, pėdom įremtom į lango rėmus. Geriant į save visas dienas, lėtai tiksint laikrodžiams iš kairės į dešinę, iš vakaro, į rytą. Ieškant, sukantis tarp keturių sienų, jas griaunant, ore brėžiant saules ir žodžius. Saules išbraukiant, paliekant žodžius.

Prieš maždaug lygiai tiek pat,- kūnas tik vieta, o laikas - tai, kas jau buvo. O kas bus - ilgai ir neliečiant. Vienas kūnas, viena vieta visiems šitiems mažiems pasauliams. Vienoj vietoj, vienoj poroj akių. Vienam rankų sukabinime delnais vienas šalia kito. Vienas dievas, vieniems metams. 

medaus garsas

Kartais,būdama labai toli - aš pasiilgstu aliejinių dažų kvapo, kurio nebelieka, kai nueini į kitą gatvės pusę.

Ir visų tų vaikiškų skirtumų laikantis už mažojo rankos pirštelio.

O žiūrint į žmones visada norisi žiūrėti akimis į vidų.Lauki kada užstotų nuo vėjo,užsimerkus jauti tą artumą,kai nebelieka trukdymo eiti tiesiomis linijomis už akių.

Nes žodžiai dabar nevaržo. Jie tik dedasi trimis sluoksniais vienas ant kito.

Ir visgi.Kiek daug šiandien rudens,pastebėjai?

Nes dabar geriausias mūsų laikas, ilgi vakarai priklausantys mums. Ir gelsvas oras pilnas galimybių.