<>Tai,kad aš tavęs nesuprantu dar nereiškia,kad tu menininkas.

Tamsiom gatvėm skubėjau namo.Tiesa,tas skubėjimas sąlyginis.
Galvojau apie tą dieną, kai atidariusi pašto dėžutę tarp spalvotų reklaminių lapelių radau voką. Nuo tavęs.
Stovėjau žiūrėdama į tavo vardą, užrašytą kitoje voko pusėje atsainia rašysena..
Tarsi mačiau tave su ironija veide braukiantį ypatingą brūkšnį po savo vardu.
Rakinau buto duris ir kovojau su savimi. Norėjosi tuoj pat atplėšti voką ir pažiūrėti kas jo viduje.
Padedu voką ant stalo ir neskubėdama  užkaičiu vandenį.
Bandau įsivaizduoti, kad nieko nevyksta.
Nuo tos akimirkos kai paliečiau voką supratau, kad jau nėra vakar dienos.
“Atėjau pasislėpti..”- pasakei vieną kartą. “Nuo ko?”
Tavo akyse sužibo ironija: “nuo savęs..”.

Puodelis arbatos šalia tavo laiško skleidė ypatingą magiją..
Atplėšiau voką, lyg laiko masina nukėlusį mane į praetį, į save, į tave, į tavo liūdnas akis, į kvepiančią arbata erdvę, cigaretės dūmų miražus, į muziką..
Viduje buvo tuščias lapas pilnas tavo lengvos, ironiškos šypsenos.