O dabar tu deramai išėjęs.

Užtat daug braidau savo laisvėse,savo miestuose ir rūkau rytais.
Gyvenu dvejuose namuose,klausau vakarais gulėdama ant grindų kaip praskrenda lėktuvai.
Klausau kaip manęs neieško,arba ieško ir neranda.

Gyvenu laimingai,gyvenu gražiai,gyvenu šalia esančiais,gyvenu lietumi,gyvenu oru virš dangaus,
gyvenu knygų paskutiniais puslapiais,gyvenu jų turiniais,jų įvadais.

Gyvenu mažomis lakuotomis dėžutėmis,gyvenu apsisukimais,baltais lapais,grakščiais kaklo linktelėjimais.

Ir jei aš niekada neparašysiu gražiausių ever žodžių tu visada žinosi,kodėl klevų sulos ledai yra liūdesio skonio.
Ir kada mūsų pasauliai yra geresni Mums.

Pasaulis apsivertė ant kito šono.

Su juo galiu būti miela ir drąsi,lyg nuo alkoholio apsvaigusi.
Su juo galėčiau dienų dienas sėdėti ir kalbėtis apie dujų kainas ir žemės ūkį.

Mes pakvaišę
Jauni
Norintys mylėti
Sutvėrimai.

Tu dar nepažįsti mano blogosios pusės

Šiaip šiandien ėmiau kalbėt banaliom frazėm tokiom kaip “vyrai niekam tikę,nieko jie nesugeba” ir t.t.
Susinervinau.
Vienas man pradėjo aiškinti apie moteriškos šilumos trūkumus,kitas sėdi kažkur užsiraukęs nežinai dėl ko,trečias parašė “kodėl?”.Dar kitas ėmė kabinėtis prie žodžių.

Anyway eilinį kartą važiuodama namo plūdau viską iš eilės įskaitant save.

Niekas taip negadina žemės riešutų sviesto skonio kaip vienpusė meilė.

Žiūrėjau į jį , kai sedėjom kartu , tarp mūsų butelis Cointreau ,už mūsų ant viryklės burbuliuoja kava.

Liepsna meta raudonus atšvaitus ant jo veido, ir šešėlius ant mano.

Jis pagauna mano žvilgsnį - regis , dabar tai nutinka vis dažniau - ir nusišypso.

Ne tiek daug sako pati šypsena , kiek kažkas už jos , žvilgsnis kažkoks trigdantis - verčiantis greičiau plakti širdį.

dot

Tau atleista už tai, kad kalbėjai kvailai,
Kad įskaudinai tą, kuris saugo tave
Jeigu klausi manęs, tau atleidžiu ir aš,
Bet kažkas viduje vis dar smaugia tave.

  A.Mamontovas

Valia gali pakeisti net mūsų delnų linijas.

taip,man sunku,kai nejaučiu rankos šalia,
kai ant stalo tik vienas puodelis,
o vietoje mūsų vakarų ——–

Kažkaip reikia priprasti.Apklijuoti sieną senais atvirukais
ir nuotraukom
susidėti rūbus į spintą
nusipirkti pūkuotą lempą.

vakaro frazė: mėgsti mane?prisiek.

Man visada atrodė, kad už visų Langų yra gyvenimas.
Kai klausaisi žibintais apšviestos gatvės, kuri naktyje atrodo kitaip.Ir kai viskas
apsiverčia.

Ir dabar kasdien,pusė to, kas yra sakoma, tik tam, kad kitą pusę galima
būtų nuslėpt.

Kitavertus patirtis visada gali būt naudinga.
Patirtis atveria duris,kurios visada buvo,
bet tu jų nepastebėjai.

O tokie sakiniai kaip “aš galiu varvėt per pirštus kaip braškių uogienė vaikystėj” atverčia akis.
Tada mūsų svajonės Pakyla.
Ir nenusileidžia.Išskrenda pildytis.