tiems, kurie nesupras užlaušim rankas

Jie kas kartą kalbės tą patį,bet kas kartą sakys daugiau.

pabodo

O mum pagaliau reikia pradėti tvarkytis gyvenimus..Mes. Ne. Bus žymiai

sunkiau susitvarkyti, nes tai ne kambarys,kuriame gali suversti viską į vieną stalčių ir sakyti,kad

maždaug apsitvarkei.čia tokie sumetimai negalioja.

Ir po velnių tegul viskas vyksta greičiau,nes pabodo džiaugtis pusvalandžiais.

Say it. Yes. Say it. No.

Kartais, kai viskas yra per daug idealu, nutinka kažkas tokio, kas sugriauna visa tai. Ne, tai sugriauname mes patys, o gal tik aš. Lengva ranka suplėšau taip ilgai brandintus prisiminimus, svajones ir gerą nuotaiką. Viską išmetu į šiukšlių dėžę, kad daugiau nerasčiau, kad susikurčiau viską iš naujo, kad susikurčiau save iš naujo-dar stipresnę. Nes tai kas musu nesužlugdo -  mus sustiprina. Kartais noris rankas nuleisti, bet tik kartais, nes šįkart per daug sunku viską mesti. O kam šiam pasauly lengva? Taip ir neatsakiau, nes matau viską per daug sudėtingai.

.

Ir ką gi aš dabar galiu pakeisti

Jei man suakmenėja rankos, kai negaliu tavęs paliesti

nežinoti yra blogai.nenorėti žinoti yra dar blogiau
vyksta tai,kas galbūt privers mane pasijaust taip kaip ankščiau,kai galvoje kirbėdavo klausimas “why does it always rain on me?”


aš nežinau, o galbūt tik apsimetu , kad nešioju jo nuotrauką piniginėj

Žiūrėjau į jį, kai sedėjom kartu, tarp mūsų butelis Cointreau, už mūsų ant viryklės burbuliuoja kava. Liepsna meta raudonus atšvaitus ant jo veido, ir šešėlius ant mano.
Jis pagauna mano žvilgnį - regis, dabar tai nutinka vis dažniau - ir nusišypso.

Ne tiek sako pati šypsena, kiek kažkas už jos, žvilgsnis kažkos trigdantis, verčiantis greičiau plakti širdį.

Rudenėti - tai leistis nuo didelio kalno

Jie stebdavosi virš tvorų, kad galėtų pamatyti jas. Akimis lyžtelėti suknelių galų, rankogalių, apykaklių, briaunų arba skruostų joms prisimerkus prieš saulę.
Jos nematant maudėsi veidais pudrų dulkių debesyse, dažydavo lūpas raudonai, dėl to, kad jie joms dovanotų skandinaviškus irisus, statytų smėlio pilis vasarą, suktų vėjus aplink juosmenį, ir skaičiuotų strasdanas pralošus.

I'll wait

Giliai įkvėpiu ir neriu į savo dieną.
Su mergaitiškais papietavimais, savarankišku šampano pirkimu Maximoj.
Su visa diena darbe, kai gauni naują darbo vietą kabinete, bet tiesiog NEGALI ten būti, įsitaisai virtuvėj ir geri dvidešimtą puodelį arbatos (dėl įvairovės kartais pasidarai kavos).  

Su milijonu skambučių.
Su bent vienu kino pavasario filmu kasdien.
Su graudulingom jo žinutėm.
Su žmonėm iš praeities, kurių neturėjo būti.
Su žmonėm, kurių norėjosi, bet nebėra.
Su viskuo viskuo.