?

Didžiausias klausimas besisukantis mano galvoje yra ar įmanoma kurti santykius mele? Ar galima tikėtis kažko iš žmogaus kuris jau yra tave apgavęs? Ar tu pats būtum vertas antro/trečio/septinto šanso?

Ar tikrai labai kvaila yra tikėtis ir dėti viltis, kai esi beveik šimtu procentų garantuotas, kad viskas vis tiek žlugs?

ir kaip kaip kaip tai padaryti

<>Tai,kad aš tavęs nesuprantu dar nereiškia,kad tu menininkas.

Tamsiom gatvėm skubėjau namo.Tiesa,tas skubėjimas sąlyginis.
Galvojau apie tą dieną, kai atidariusi pašto dėžutę tarp spalvotų reklaminių lapelių radau voką. Nuo tavęs.
Stovėjau žiūrėdama į tavo vardą, užrašytą kitoje voko pusėje atsainia rašysena..
Tarsi mačiau tave su ironija veide braukiantį ypatingą brūkšnį po savo vardu.
Rakinau buto duris ir kovojau su savimi. Norėjosi tuoj pat atplėšti voką ir pažiūrėti kas jo viduje.
Padedu voką ant stalo ir neskubėdama  užkaičiu vandenį.
Bandau įsivaizduoti, kad nieko nevyksta.
Nuo tos akimirkos kai paliečiau voką supratau, kad jau nėra vakar dienos.
“Atėjau pasislėpti..”- pasakei vieną kartą. “Nuo ko?”
Tavo akyse sužibo ironija: “nuo savęs..”.

Puodelis arbatos šalia tavo laiško skleidė ypatingą magiją..
Atplėšiau voką, lyg laiko masina nukėlusį mane į praetį, į save, į tave, į tavo liūdnas akis, į kvepiančią arbata erdvę, cigaretės dūmų miražus, į muziką..
Viduje buvo tuščias lapas pilnas tavo lengvos, ironiškos šypsenos.

.

Nuo tada mano gyvenimas virto tobula beprotybe.Jausmu,kuris valdo viska iki galo.

((((

Jis įtūžęs atsistojo, praeidamas mane pastūmė ir dingo pro duris ir iš mano gyvenimo.

stiklinėm briaunom į niekur.

-Kokios spalvos meilė?

-Raudonos?

-Ne,meilė pati viskam suteikia spalvas.

Ateina naktis.Šypsodamasi

Prieš maždaug vienuolika mėnesių, gyveno su lėtais ritmais, kuriais laikas slysta už langų. Nei kvėpuojant, nei blaškantis. Tik tyliai sėdi šalia atdarų langų, pėdom įremtom į lango rėmus. Geriant į save visas dienas, lėtai tiksint laikrodžiams iš kairės į dešinę, iš vakaro, į rytą. Ieškant, sukantis tarp keturių sienų, jas griaunant, ore brėžiant saules ir žodžius. Saules išbraukiant, paliekant žodžius.

Prieš maždaug lygiai tiek pat,- kūnas tik vieta, o laikas - tai, kas jau buvo. O kas bus - ilgai ir neliečiant. Vienas kūnas, viena vieta visiems šitiems mažiems pasauliams. Vienoj vietoj, vienoj poroj akių. Vienam rankų sukabinime delnais vienas šalia kito. Vienas dievas, vieniems metams.